Ten vyko kasmetinė linų šventė, kurioje pristatėme mūsų paruoštą koncertinę programą. Atvykus į Vokietiją, mus sužavėjo nepriekaištinga vokiečių tvarka, gražios sodybos, miesteliai, didžiuliai kukurūzų laukai. Įstrigo raudonų plytų namai, trinkelėmis grįstos gatvelės, didelių luitų bažnyčios. Įspūdį paliko ir vėjo jėgainės, kurios užėmė nemažą plotą Vokietijos lygumų.

        Penktadienio pavakarę įsukome į siaurą asfaltuotą keliuką, nusidriekusį per kukurūzų lauką. Jis vedė į sodybą – kultūros centrą, kuriame vykstą įvairūs bendruomenės susibūrimai ir šventės. Vos tik išlipus iš autobuso mus pasitiko aitrus siloso kvapas, prie kurio gana greitai pripratome. Kadangi buvome labai pavargę po ilgos kelionės, norėjosi kuo greičiau ištiesti kojas ir pailsėti. Taigi mus nuvedė į šieno viešbutį. Pagalvojome – juokauja, bet visgi dvi naktis teko miegoti šieno pataluose... Vėliau apsistojome 200 metų senumo atrestauruotame name.

        Dvi dienas mes koncertavome linų šventėje, kurią organizavo šeimininkai. Mus nustebino vokiečių santūrumas, tačiau tai netrukdė jiems dovanoti trankų šokį ir žavias lietuvaičių šypsenas. Pasibaigus savaitgalio koncertiniam maratonui, pradėjome statyti ekologišką šiaudų namą. Vaikinai pasikeisdami dirbo įvairius statybos darbus, o merginos turėjo laiko pasižvalgyti po apylinkes. Lankėmės sename, bet dar veikiančiame aliejaus spaudimo malūne, Gravenhorsterio vienuolyne, gėrėjomės įspūdingomis bažnyčiomis.

        Paskutinę viešnagės dieną sodybos šeimininkai surengė atsisveikinimo vakarą, kurio metu visi trypė pagal lietuvių liaudies muziką. Kupini įspūdžių išvykome namo, kurių buvome labai pasiilgę.

   Kolektyvo šokėjos Indrė Zimkaitė ir Rimantė Rudėnaitė